1. Seniausi žinomi muzikos šaltiniai, Biblijos pasaulis ir Antika#

nuo seniausių rašytinių liudijimų iki maždaug V a. po Kr.

Seniausios muzikos istorija apima labai skirtingas Senovės Artimųjų Rytų, biblinio Izraelio, Graikijos ir Romos muzikines kultūras. Muzika egzistavo gerokai anksčiau, negu žmonės pradėjo ją patikimai užrašyti.

1.1. Seniausi rašytiniai muzikos liudijimai#

• Vieni seniausių išlikusių notuotos muzikos šaltinių yra huritų himnai iš Ugarito (dabartinės Sirijos teritorija), datuojami II tūkst. pr. Kr.
• Garsiausias jų – dažnai vadinamas Huritų himnu Nr. 6 – užrašytas dantiraščiu. Išlikusi sistema leidžia spręsti apie muzikinę organizaciją, tačiau konkreti melodijos rekonstrukcija nėra visiškai vienareikšmė.
• Senovės Artimuosiuose Rytuose muzika buvo naudojama šventyklose, valdovų dvaruose, procesijose, karo ir pergalių ceremonijose bei kasdieniame gyvenime.
• Rašytiniai šaltiniai, ikonografija ir archeologiniai radiniai liudija apie lyras, arfas, vamzdinius pučiamuosius, būgnus, lėkštes, ragus ir metalinius trimitus.

senieji religiniai ir literatūriniai tekstai gali patikimai liudyti, kad tam tikri instrumentai ir muzikinės praktikos buvo žinomi jų autorių ar redaktorių kultūrinėje aplinkoje, tačiau iš jų ne visada galima atkurti tikslų skambesį, melodiją ar atlikimo techniką.

1.2. Muzika Biblijos tekstuose#

Hebrajų Biblijoje muzika minima labai dažnai ir įvairiuose kontekstuose: šventėse, religinėse apeigose, valdovo dvare, kare, procesijose ir asmeniniame muzikavime.

Jubalas – ankstyviausia biblinė nuoroda į muzikantus

Pradžios 4:21 Jubalas (Yuval) įvardijamas kaip visų grojančių kinnor ir ugav protėvis. Šiuolaikinėje organologijoje kinnor paprastai laikomas lyros tipo styginiu instrumentu; ugav tapatybė nėra tokia aiški ir vertimuose dažnai pateikiama kaip vamzdis ar fleitos tipo instrumentas.

Tai yra biblinės kilmės pasakojimo dalis, todėl šios vietos nereikėtų naudoti kaip archeologinės muzikos instrumentų datavimo schemos. Vis dėlto ji rodo, kad muzikavimas Biblijos literatūrinėje tradicijoje suvokiamas kaip labai sena žmonių veikla.

Dvi skirtingos „trimito“ tradicijos: šofaras ir sidabrinis trimitas

Biblijos vertimuose žodis „trimitas“ gali slėpti du skirtingus hebrajiškus instrumentų pavadinimus.

Šofaras – שׁוֹפָר (shofar)

Šofaras yra gyvūno rago instrumentas, dažniausiai siejamas su avino ragu. Garsas išgaunamas lūpomis virpinant oro stulpą, todėl organologiškai jis priklauso tai pačiai pagrindinei lūpinių aerofonų grupei kaip trimitai ir valtornos, tačiau šofaras nėra senovinis šiuolaikinio trimito modelis ir neturi vožtuvų ar chromatinės sistemos.

Biblijoje šofaro funkcijos labai įvairios:

• dieviškosios apsireiškimo scenos;
• religinės ceremonijos;
• švenčių paskelbimas;
• valdovo paskelbimas;
• karo ir pavojaus signalai.

Išėjimo 19:16–19 pasakojime apie Sinajaus kalną minimas itin garsus šofaro garsas, kuris stiprėja. Čia instrumentas yra ne koncertinės muzikos priemonė, o didingos teofanijos – Dievo apsireiškimo – garsinis ženklas.

Jozuės 6 pasakojime apie Jerichą septyni kunigai neša septynis ragų trimitus / šofarus ir juos pučia eidami prieš Sandoros skrynią. Septintą dieną po pakartotinių ratų aplink miestą ilgas rago signalas susiejamas su visos tautos šūksniu.

Šofaras minimas ir kitose vietose. Psalmėje 150:3 Dievas šlovinamas šofaro garsu, greta lyros, styginių, būgno, vamzdinių instrumentų ir lėkščių.

Sidabriniai trimitai – חֲצוֹצְרוֹת (ḥaṣoṣrot / hatsotserot)

Skaičių 10:1–10 aprašyti du iš kalto sidabro pagaminti trimitai. Hebrajiškame tekste vartojamas kitas žodis negu shofar – ḥaṣoṣrot.

Jų paskirtys buvo aiškiai diferencijuotos:

• sukviesti bendruomenę;
• sukviesti vadus;
• duoti stovyklos pajudėjimo signalus;
• skelbti pavojų ir karo signalą;
• skambėti švenčių, iškilmių ir jaunaties metu prie aukų.

Tekste nurodoma, kad juos turėjo pūsti Aarono palikuonys kunigai.

Ypač svarbi yra Psalmė 98:6, nes hebrajiškame originale joje greta įvardijami abu instrumentai: ḥaṣoṣrot ir shofar. Vadinasi, Biblijos tradicijoje metalinis trimitas ir gyvūno ragas buvo suvokiami kaip skirtingi instrumentai, nors kai kuriuose vėlesniuose vertimuose jų pavadinimai gali būti supaprastinti į „trimitą“, „ragą“ ar „kornetą“.

Šofaras ir metalinis biblinis trimitas garsą išgauna tuo pačiu esminiu principu – atlikėjo lūpų virpesiais. Tačiau šiuolaikinio vožtuvinio trimito istorija negali būti tiesiogiai sutapatinta su šofaro istorija.

1.3. Karalius Dovydas – muzikantas, dainų kūrėjas ir psalmių tradicija#

apie X a. pr. Kr. biblinėje ir istorinėje tradicijoje

Biblijos pasakojimuose Dovydas yra ne tik valdovas ir karys, bet ir ryški muzikinė figūra.

Dovydas kaip instrumentalistas

1 Samuelio 16:14–23 Dovydas pristatomas kaip įgudęs kinnor atlikėjas. Jis groja Sauliui, o muzika pasakojime siejama su Sauliaus nusiraminimu. Kinnor dažnai verčiamas „arfa“, tačiau organologiniu požiūriu tiksliau jį laikyti lyra.

Tai viena ankstyviausių ir ryškiausių Biblijos scenų, kur muzika aprašoma ne tik kaip ritualas ar signalas, bet kaip asmeninis atlikimas, darantis emocinį poveikį klausytojui.

Dovydas kaip dainų ir raudų autorius

Biblijos pasakojimas Dovydui tiesiogiai priskiria poetinius kūrinius:

• 2 Samuelio 1:17–27 – rauda dėl Sauliaus ir Jonatano žūties;
• 2 Samuelio 22 – Dovydo padėkos giesmė. Ji turi artimą paralelę Psalmėje 18;
• 2 Samuelio 23:1–7 pateikiami vadinamieji paskutiniai Dovydo žodžiai.

Todėl teiginys, kad biblinėje tradicijoje Dovydas buvo dainų kūrėjas ir muzikantas, turi aiškų tekstinį pagrindą.

Ar Dovydas parašė Psalmes?

Dovydo ryšys su psalmėmis yra stiprus biblinėje tradicijoje, tačiau autorystės klausimas yra sudėtingesnis.

Masoretinio Psalmių knygos teksto antraštėse su Dovydo vardu susietos 73 iš 150 psalmių. Hebrajiška formulė le-David tradiciškai labai seniai buvo suprantama kaip „Dovydo“ arba „Dovydo sukurta“, tačiau pati gramatinė konstrukcija gali reikšti ir ryšį su Dovydu, dedikaciją, repertuarą ar Dovydo tradiciją.

Dovydas yra centrinė biblinės psalmodijos figūra, o daugybė psalmių nuo seno siejamos su jo vardu. Tačiau šiuolaikinė biblistika nelaiko įrodyta, kad istorinis Dovydas asmeniškai sukūrė visas 73 su jo vardu susietas psalmes.

Tai nereiškia, kad Dovydo muzikinė tradicija yra vėlyvas išradimas. Samuelio knygose jis nepriklausomai vaizduojamas kaip instrumentalistas ir dainų kūrėjas, o jo ryšys su psalmodija yra labai sena tradicija. Klausimas daugiausia kyla dėl konkrečių Psalmių knygos tekstų autorystės ir galutinio redagavimo, nes pats Psalmių rinkinys formavosi ilgą laiką.

1.4. Dovydas, šventyklos muzika ir trimitininkai#

1 Kronikų 15–16 pasakojime Dovydas organizuoja levitų muzikavimą Sandoros skrynios perkėlimo į Jeruzalę metu. Minimi:

• dainininkai;
• lyros ir kiti styginiai instrumentai;
• bronzinės lėkštės;
• šofaras;
• kunigai, pučiantys trimitus prieš Sandoros skrynią.

Šis tekstas ypač įdomus tuo, kad aprašo jau gana aiškią organizuoto ansamblinio ir ceremoninio muzikavimo sistemą: skirtingos atlikėjų grupės turi konkrečias funkcijas, o minima ir muzikos vadovo / mokančio muziko pareigybė.

Kronikų knygos yra vėlesnės už laikotarpį, kurį aprašo, tačiau jos svarbios norint suprasti, kaip Senovės Izraelio tradicijoje buvo suvokiamas Dovydo vaidmuo organizuojant religinį muzikavimą.

120 trimitininkų Saliamono šventyklos tradicijoje

2 Kronikų 5:12–13 pasakojant apie Saliamono šventyklos pašventinimą minima 120 kunigų, pučiančių trimitus, kartu su levitų dainininkais, lėkštėmis, lyromis ir kitais instrumentais. Tekste pabrėžiamas trimitininkų ir dainininkų skambėjimas „kaip vienas“.

Pasakojime minimi 120 kunigų trimitininkų. Šis skaičius priklauso pačiam Kronikų knygos tekstui, o pasakojimas rodo didelę metalinių trimitų ceremoninę reikšmę šventyklos muzikos tradicijoje.

Psalmė 150 – savotiškas senovės instrumentų katalogas

Psalmėje 150 vienoje trumpoje giesmėje sujungiami:

• šofaras;
• lyra / kinnor;
• kitas styginis instrumentas / nevel;
• būgnas;
• šokis;
• styginiai;
• vamzdinis instrumentas;
• skambios ir garsios lėkštės.

Psalmė 150 liudija apie turtingą instrumentinę muzikos kultūrą ir instrumentinio skambesio vietą viešame religiniame šlovinime.

1.5. Ką Biblijos tekstai liudija apie senąją muziką#

Ką liudija šaltiniai

• Senovės Izraelio ir Judėjos kultūroje buvo žinomi įvairių tipų styginiai, pučiamieji ir mušamieji instrumentai.
• Egzistavo bent dvi aiškiai atskiriamos lūpinių aerofonų tradicijos – šofaras ir metalinis ḥaṣoṣrah tipo trimitas.
• Pučiamieji buvo naudojami signalams, kare, valdžios ceremonijose ir religiniame kulte.
• Muzikavimas galėjo būti profesionaliai organizuojamas į atlikėjų grupes.
• Dovydo figūra Biblijoje glaudžiai susieta su instrumentiniu muzikavimu, dainų kūryba ir psalmodijos tradicija.

Ko šaltiniai neleidžia tiksliai atkurti

• tikslių melodijų;
• tempo;
• derinimo sistemos;
• tikslių instrumentų diapazonų;
• šiuolaikine prasme suprantamos harmonijos;
• konkrečių artikuliacijos ar ambušiūro metodų;
• visų Psalmių originalių melodijų.

Biblija nėra natų rinkinys ar muzikos teorijos traktatas. Tai tekstinis šaltinis, kurį muzikos istorijoje reikia derinti su archeologija, ikonografija, lyginamąja organologija ir kitais Senovės Artimųjų Rytų dokumentais.

1.6. Senovės Graikija ir Roma#

Antika – apie 1250 m. pr. Kr.–476 m.

Senovės Graikijoje muzika buvo neatsiejama nuo religinių apeigų, teatro, poezijos, švenčių, auklėjimo ir viešojo gyvenimo. Graikų autoriai taip pat svarstė dermes, ritmą, muzikos poveikį žmogui ir muzikos vietą visuomenėje.

Svarbūs instrumentai:

• lyra;
• kitara;
• aulas;
• įvairūs signaliniai ragai ir trimitai.

Iš antikinės graikų muzikos išliko tik nedidelė dalis notuotų kūrinių. Seikilo epitafija (dažniausiai datuojama I–II a. po Kr.) yra seniausias žinomas visiškai išlikęs muzikinis kūrinys su melodine notacija ir tekstu.

Žinomi vardai

• Athenaios (Athenaeus) – siejamas su pirmuoju Delfų himnu Apolonui.
• Limenius – antrojo Delfų himno Apolonui autorius.
• Mesomedes iš Kretos (Mesomedas Kretietis) – II a. po Kr. kūrėjas, kurio keli himnai išliko.

Variniai pučiamieji Antikoje

Naudoti lūpomis virpinami signaliniai instrumentai:

• graikų salpingė (gr. salpinx);
• romėnų tuba;
• cornu;
• bucina.

Jų paskirtis buvo daugiausia karinė, ceremoninė ir signalinė. Šiuolaikinio solinio trimito repertuaro tada dar nebuvo.

Šiandien atliekamos Antikos melodijų versijos trimitui ar kitiems variniams dažniausiai yra šiuolaikinės rekonstrukcijos arba aranžuotės.

Istorinis ir politinis kontekstas. Senovės Artimųjų Rytų valstybėse muzika buvo susijusi su šventyklomis, valdovo dvaru, kariuomene ir viešomis ceremonijomis. Biblinio Izraelio ir Judėjos muzikinės praktikos vystėsi platesniame Levanto kultūriniame kontekste. Senovės Graikijoje muzika buvo polio religinio ir pilietinio gyvenimo bei teatro dalis, o vėliau graikų muzikinė kultūra veikė helenistinį pasaulį ir Romos imperiją.

2. Viduramžiai#

apie 500–1400

Kas būdinga

• Ankstyvuoju laikotarpiu vyrauja vienbalsumas.
• Ypač svarbi vienbalsio giedojimo tradicija – grigališkasis choralas.
• Naudojamos bažnytinės dermės.
• Vėliau atsiranda ir plėtojama polifonija.
• Svarbios formos ir reiškiniai: organumas, motetas, ars nova.
• Tobulėja natų ir ritmo užrašymas.
• Greta bažnytinės muzikos plėtojasi pasaulietinė trubadūrų ir truverų kūryba.

Svarbiausi ir reprezentatyvūs kompozitoriai

• Hildegard von Bingen (Hildegarda Bingenietė) (1098–1179)
• Léonin (Leoninas) (XII a.)
• Pérotin (Perotinas) (apie XII–XIII a.)
• Guillaume de Machaut (Gijomas de Mašo) (apie 1300–1377)
• Francesco Landini (Frančeskas Landinis) (apie 1325–1397)

Daug ankstyvosios Viduramžių muzikos yra anoniminė.

Variniai pučiamieji

Viduramžiais naudoti ilgi natūralieji signaliniai trimitai; prancūzų šaltiniuose toks instrumentas vadintas buisine / busine. Jis buvo skirtas signalams, karo ir valdovų ceremonijoms.

Apie XV a. iš slankiojančio trimito tipo instrumentų palaipsniui išsivystė sakbutas – ankstyvasis trombonas.

Iš ankstyvųjų Viduramžių neišliko tokio solinio trimito ar trombono repertuaro, koks žinomas nuo Baroko. Šiandien variniais atliekama de Mašo ar kitų Viduramžių kūrėjų muzika paprastai yra aranžuota.

Istorinis ir politinis kontekstas. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo svarbi kultūros ir švietimo saugotoja Europoje buvo Bažnyčia. Formavosi feodalinė visuomenė, vyko Kryžiaus žygiai, kūrėsi miestai ir universitetai. XIV a. Europą smarkiai paveikė Juodoji mirtis. Muzikos gyvenimą daugiausia rėmė Bažnyčia ir valdovų dvarai.

3. Renesansas#

apie 1400–1600

Kas būdinga

• Labai išplėtota polifonija.
• Dažna balsų imitacija.
• Sklandžios, lygiavertės melodinės linijos.
• Svarbios formos: mišios, motetas, madrigalas, šansona.
• XVI a. smarkiai auga savarankiškos instrumentinės muzikos reikšmė.
• Muzikos spausdinimas leidžia kūriniams plisti daug greičiau.

Svarbiausi ir reprezentatyvūs kompozitoriai

• Guillaume Du Fay (Gijomas Diufaji) (apie 1397–1474)
• Josquin des Prés (Žoskenas Deprė) (apie 1450/55–1521)
• Giovanni Pierluigi da Palestrina (Džovanis Pjerluidžis da Palestrina) (apie 1525–1594)
• Orlando di Lasso (Orlandas di Lasas) (apie 1532–1594)
• Giovanni Gabrieli (Džovanis Gabrielis) (apie 1554/57–1612)

Varinių instrumentų pasaulis

Labai svarbūs buvo:

• cinkas (it. cornetto) – lūpinis pučiamasis aerofonas su skylutėmis pirštams;
• sakbutas – ankstyvasis trombonas.

Giovanni Gabrieli (Džovanis Gabrielis) – ypač svarbus variniams

Gabrielis kūrė Venecijos Šv. Morkaus bazilikai, kurios architektūra skatino rašyti muziką kelioms erdvėje atskirtoms atlikėjų grupėms.

Jo „Sonata pian e forte“ (1597) yra vienas garsiausių ankstyvosios instrumentinės ansamblinės muzikos kūrinių. Jame naudojami variniai ir aiškiai pažymėti garsumo kontrastai.

Žoskeno Deprė, Palestrinos, Gabrielio ir kitų Renesanso kūrėjų muzika šiandien dažnai atliekama varinių kvintetais. Svarbu atskirti originalią instrumentuotę nuo vėlesnės aranžuotės.

Istorinis ir politinis kontekstas. Renesansą veikė humanizmas, susidomėjimas Antika, miestų ir prekybos augimas bei spaudos atsiradimas. Reformacija ir Katalikų Bažnyčios atsakas į ją smarkiai paveikė bažnytinę muziką. Muziką rėmė ne tik Bažnyčia, bet ir valdovų dvarai bei turtingi miestai.

4. Barokas#

apie 1600–1750

Kas būdinga

• Įsitvirtina mažoro ir minoro tonacinė sistema.
• Skaitmeninis bosas (basso continuo, generalbosas).
• Stiprūs dinaminiai ir tembriniai kontrastai.
• Ornamentika ir sekvencijos.
• Koncertinis principas – solisto ir ansamblio priešprieša.
• Opera, oratorija, koncertas, siuita, fuga.
• Didelė improvizacijos reikšmė.

Svarbiausi ir reprezentatyvūs kompozitoriai

• Claudio Monteverdi (Klaudijus Monteverdis) (1567–1643)
• Arcangelo Corelli (Arkandželas Korelis) (1653–1713)
• Antonio Vivaldi (Antonijus Vivaldis) (1678–1741)
• Johann Sebastian Bach (Johanas Sebastianas Bachas) (1685–1750)
• Georg Friedrich Händel (Georgas Frydrichas Hendelis) (1685–1759)

Tomaso Albinoni (Tomazas Albinonis)#

1671–1751

Albinonis buvo Venecijos Baroko kompozitorius ir smuikininkas. Jis kūrė operas, sonatas, koncertus styginiams ir ypač reikšmingai prisidėjo prie obojui skirto koncerto istorijos.

Jo 1715 m. rinkinys „Concerti a cinque“, Op. 7 yra vienas ankstyviausių spausdintų rinkinių, kuriame svarbi vieta tenka solo obojui. Dar labiau išgarsėjo Op. 9 (1722) obojaus koncertai.

Kodėl Albinonis dažnai siejamas su trimito repertuaru?

Čia labai svarbu atskirti originalą nuo transkripcijos.

Vienas dažniausiai trimitininkų atliekamų kūrinių yra:

Koncertas d-moll, Op. 9 Nr. 2

Tačiau originalas parašytas obojui, styginiams ir skaitmeniniam bosui (basso continuo). XX a. jis buvo aranžuotas trimitui ir vargonams bei kitoms sudėtims. Pavyzdžiui, publikuota Marie-Claire Alain aranžuotė trimitui ir vargonams; šiame leidinyje aiškiai pažymėta, kad originalas skirtas obojui ir styginiams.

Todėl atliekant Albinonio Op. 9 Nr. 2 trimitui beveik visada susiduriama su transkripcija / aranžuote, o ne su Albinonio originaliai trimitui sukurtu variantu.

Šiuolaikinėje koncertinėje praktikoje šį koncertą trimitininkai groja dažnai. Pavyzdžiui, trimitininkės Alison Balsom repertuare Op. 9 Nr. 2 atliekamas kaip Simono Wrighto transkripcija mažajam trimitui ir barokiniam orkestrui.

Ar Albinonis kūrė trimitui?

Yra išlikusių ir leidžiamų Albinonio kūrinių bei rekonstrukcijų, siejamų su trimitu. Schott kataloge, pavyzdžiui, nurodomas koncertas trimitui, trims obojams, fagotui ir skaitmeniniam bosui (basso continuo). Vis dėlto dažniausiai atliekami „Albinonio koncertai trimitui“ yra būtent jo obojaus koncertų transkripcijos.

Kodėl jo muzika tinka trimitui?

• Aiškios barokinės frazės.
• Daininga, vokališka melodika.
• Gera medžiaga legato ir frazavimui.
• Aiški harmoninė struktūra.
• Greitosiose dalyse galima lavinti artikuliaciją ir lengvumą.
• Mažasis trimitas tembriškai gerai dera su barokiniu repertuaru.

Vien užrašas „Albinoni – Concerto for Trumpet“ neįrodo, kad kūrinys originaliai parašytas trimitui. Patikimiausia tikrinti leidinio informaciją apie originalią instrumentuotę, aranžuotoją (angl. arranged by) ir kritinio leidinio pastabas.

Barokas ir natūralusis trimitas#

Baroko natūralusis trimitas dar neturėjo vožtuvų. Juo buvo grojama natūraliojo garsaeilio garsais. Aukštajame registre gretimi natūraliojo garsaeilio garsai išsidėsto tankiau, todėl išsivystė virtuoziškas clarino – aukštojo registro natūraliojo trimito atlikimo – menas.

Ypač svarbūs trimitui

• Girolamo Fantini – trimitininkas ir kompozitorius; 1638 m. išleido svarbų trimito traktatą ir kūrinių rinkinį.
• Giuseppe Torelli – vienas svarbių ankstyvojo koncertinio trimito repertuaro kūrėjų.
• Johann Sebastian Bach (Johanas Sebastianas Bachas) – „Brandenburgo koncertas Nr. 2“, kantatų ir Mišių varinių partijos.
• Georg Friedrich Händel (Georgas Frydrichas Hendelis) – iškilmingos trimito partijos oratorijose ir orkestrinėje muzikoje.
• Georg Philipp Telemann (Georgas Filipas Tėlemanas) – koncertai ir kamerinė muzika trimitui.
• Antonio Vivaldi (Antonijus Vivaldis) – koncertas dviem trimitams.

Istorinis ir politinis kontekstas. XVII–XVIII a. Europos kultūrą stipriai formavo monarchų ir didikų dvarai bei Bažnyčia. Trisdešimties metų karas ir religiniai konfliktai keitė politinį žemėlapį, o mokslo revoliucija keitė žmonių požiūrį į pasaulį. Dvaruose muzika buvo ir menas, ir ceremonija, ir valdovo reprezentacijos priemonė.

5. Klasicizmas#

apie 1750–1820

Kas būdinga

• Aiškumas ir pusiausvyra.
• Daugiau homofoninės faktūros.
• Simetriškesnės frazės.
• Sonatos forma.
• Simfonijos, styginių kvarteto ir koncerto suklestėjimas.
• Standartizuojasi klasikinis orkestras.

Svarbiausi ir reprezentatyvūs kompozitoriai

• Franz Joseph Haydn (Francas Jozefas Haidnas) (1732–1809)
• Wolfgang Amadeus Mozart (Volfgangas Amadėjus Mocartas) (1756–1791)
• Ludwig van Beethoven (Liudvigas van Bethovenas) (1770–1827)

Taip pat svarbūs Christoph Willibald Gluck (Kristofas Vilibaldas Gliukas) (1714–1787) ir pereinamojo iš Klasicizmo į Romantizmą laikotarpio Johann Nepomuk Hummel (Johanas Nepomukas Humelis) (1778–1837).

Variniams – techninės revoliucijos pradžia

Mocarto koncertai valtornai yra vieni svarbiausių Klasicizmo valtornos repertuare. Trys koncertai (K. 417, K. 447 ir K. 495) išliko užbaigti, o K. 412 liko nebaigtas.

Ypač svarbus trimitui buvo Anton Weidinger ir jo klapinis trimitas.

• Haidno koncertas trimitui Es-dur – parašytas 1796 m. Weidingeriui.
• Humelio koncertas trimitui E-dur – sukurtas 1803 m.

Klapinis trimitas leido chromatiškai groti daugiau garsų negu natūralus trimitas.

Bethovenas nebuvo solinio trombono repertuaro kompozitorius, tačiau jo simfonijose trombonas tapo svarbia simfoninio orkestro spalva.

Istorinis ir politinis kontekstas. Klasicizmo laikais plito Apšvietos idėjos. Augo viešų koncertų ir miestų viduriniosios klasės reikšmė. JAV nepriklausomybės karas, Prancūzijos revoliucija ir Napoleono karai vyko tuo pačiu laikotarpiu, kai kompozitoriaus statusas palaipsniui keitėsi nuo dvaro tarnautojo į savarankiškesnį viešą menininką.

6. Romantizmas#

apie 1820–1900/1910

Kas būdinga

• Asmeninės emocijos ir individualumas.
• Platesnė harmonija ir chromatizmas.
• Laisvesnės melodijos.
• Didesni tempo ir dinamikos svyravimai.
• Programinė muzika.
• Nacionalinės muzikos mokyklos.
• Išaugęs simfoninis orkestras.
• Virtuozo atlikėjo kultas.

Svarbiausi ir reprezentatyvūs kompozitoriai

• Franz Schubert (Francas Šubertas) (1797–1828)
• Hector Berlioz (Hektoras Berliozas) (1803–1869)
• Richard Wagner (Richardas Vagneris) (1813–1883)
• Johannes Brahms (Johanesas Bramsas) (1833–1897)
• Piotr Čaikovskij (Piotras Čaikovskis) (1840–1893)

Taip pat labai svarbūs Ferenc Liszt (Ferencas Listas), Fryderyk Chopin (Friderikas Šopenas), Giuseppe Verdi (Džuzepė Verdis), Gustav Mahler (Gustavas Maleris) ir Richard Strauss (Richardas Štrausas).

Varinių instrumentų revoliucija

XIX a. pradžioje paplitęs vožtuvų mechanizmas leido trimitui, valtornai ir žemiesiems variniams patogiai groti chromatiškai. 1835 m. patentuota bosinė tūba tapo svarbiu žemųjų varinių instrumentų raidos etapu.

Svarbūs vardai variniams:

• Hector Berlioz (Hektoras Berliozas) – itin svarbus orkestruotės ir varinių tembrų istorijai.
• Richard Wagner (Richardas Vagneris) – jo muzikos poreikiams sukurti vadinamosios Vagnerio tūbos.
• Nikolaj Rimskij-Korsakov (Nikolajus Rimskis-Korsakovas) – Koncertas trombonui ir kariniam orkestrui (1877).
• Richard Strauss (Richardas Štrausas) – itin svarbios valtornos ir kitų varinių orkestro partijos.
• Jean-Baptiste Arban – korneto virtuozas ir pedagogas; jo 1864 m. metodas tebėra viena svarbiausių trimito ir korneto pedagogikos tradicijų.

Istorinis ir politinis kontekstas. XIX a. Europoje vyko industrializacija, revoliucijos ir nacionaliniai judėjimai. Augo miestai, koncertų salės ir profesionalūs orkestrai. Nacionalinio identiteto idėjos skatino kompozitorius naudoti savo krašto folklorą, istorines temas ir nacionalinę simboliką.

7. Modernizmas ir XX a. pirmoji pusė#

apie 1890/1900–1950

Vieno „modernizmo skambesio“ nėra.

Kas būdinga

• Tonacijos ribų plėtimas arba tonacijos atsisakymas.
• Neįprastos dermės ir harmonijos.
• Sudėtingesni ritmai ir metrai.
• Naujos tembrinės spalvos.
• Impresionizmas.
• Ekspresionizmas.
• Atonalumas ir dodekafonija (dvylikatonė technika).
• Neoklasicizmas.
• Liaudies muzikos ritmų ir dermių naudojimas.

Svarbiausi ir reprezentatyvūs kompozitoriai

• Claude Achille Debussy (Klodas Ašilis Debiusi) (1862–1918)
• Igor Stravinskij (Igoris Stravinskis) (1882–1971)
• Arnold Schönberg (Arnoldas Šėnbergas) (1874–1951)
• Béla Bartók (Bėla Bartokas) (1881–1945)
• Dmitrij Šostakovič (Dmitrijus Šostakovičius) (1906–1975)

Taip pat svarbūs Maurice Ravel (Morisas Ravelis) (1875–1937) ir Sergej Prokofjev (Sergejus Prokofjevas) (1891–1953).

Svarbiausi XX a. kūrėjai ir kūriniai trimitui#

Šiame laikotarpyje trimitas įsitvirtina kaip savarankiškas koncertinis solo instrumentas.

George Enescu (Džordžė Enesku), 1881–1955

„Légende“ trimitui ir fortepijonui (1906)

Vienas svarbiausių ankstyvojo XX a. lyrinio trimito repertuaro kūrinių. Reikalauja:

• plataus frazavimo;
• spalvingos dinamikos;
• dainingo legato;
• laisvo aukšto registro.

Paul Hindemith (Paulius Hindemitas), 1895–1963

Sonata trimitui ir fortepijonui (1939)

Vienas kertinių XX a. profesionaliojo koncertinio trimito repertuaro kūrinių. Hindemito harmonija nėra romantinė, tačiau muzika aiškiai organizuota ir konstruktyvi.

Taip pat jis parašė Koncertą trimitui, fagotui ir styginių orkestrui (1949; redaguotas 1952).

Arthur Honegger (Artūras Honegeris), 1892–1955

„Intrada“ (1947)

Trumpas, bet techniškai ir muzikaliai koncentruotas kūrinys trimitui ir fortepijonui. Dažnai atliekamas konkursuose.

Henri Tomasi (Anri Tomazi), 1901–1971

Koncertas trimitui (1948)

Vienas svarbiausių XX a. koncertų trimitui. Muzikoje susijungia:

• virtuoziškumas;
• lyrika;
• XX a. harmonija;
• ryškios ritminės ir tembrinės spalvos.

André Jolivet (Andrė Žolivė), 1905–1974

„Concertino“ trimitui (1948) ir kiti kūriniai.

Žolivė labai domėjosi ritualine ir magiška muzikos prigimtimi. Jo trimito muzika dažnai reikalauja:

• ekstremalios energijos;
• plataus diapazono;
• sudėtingos artikuliacijos;
• ryškaus kontrasto.

Dmitrij Šostakovič (Dmitrijus Šostakovičius)

Koncertas fortepijonui Nr. 1 c-moll, op. 35 (1933) skirtas fortepijonui, solo trimitui ir styginiams.

Tai nėra „trimito koncertas“, tačiau solo trimito partija yra tokia reikšminga, kad kūrinys tapo svarbia orkestrinio trimitininko repertuaro dalimi.

Istorinis ir politinis kontekstas. XX a. pirmosios pusės muzikos raidą ženklino Pirmasis pasaulinis karas, revoliucijos, totalitarinių režimų iškilimas, Antrasis pasaulinis karas ir didžiulė emigracija. Radijas ir garso įrašai pakeitė muzikos sklaidą, o džiazas smarkiai paveikė profesionaliosios muzikos ritmiką ir harmoniją.

8. XX a. antroji pusė ir XXI a.: kryptys ir komponavimo technikos#

apie 1950–dabar

Nuo XX a. antrosios pusės vieno bendro stiliaus apibrėžimas tampa netikslus, nes vienu metu gyvuoja daug skirtingų krypčių ir komponavimo technikų.

Pagrindinės kryptys

• serializmas;
• aleatorika;
• elektroninė muzika;
• sonorizmas;
• minimalizmas;
• spektrinė muzika;
• neoromantizmas;
• postmodernizmas;
• įvairių stilių ir kultūrų deriniai.

Svarbūs kompozitoriai

• Pierre Boulez (Pjeras Bulezas)
• Karlheinz Stockhausen (Karlheincas Štokhauzenas)
• György Ligeti (Derdis Ligetis)
• Steve Reich (Stivas Raikas)
• Arvo Pärt (Arvas Pertas)

Šis sąrašas yra reprezentatyvus, o ne baigtinis: po 1950 m. vieno „svarbiausiųjų penketuko“ nėra.

9. Svarbiausi XX–XXI a. trimito repertuaro kūriniai#

Toliau pateikti kūriniai nėra „oficialus reitingas“. Tai orientacinis žemėlapis kūrinių, kurie padarė didelę įtaką šiuolaikinio trimito repertuarui arba ryškiai parodo instrumento raidos kryptis.

Aleksandr Harutiunian (Aleksandras Harutiunianas), 1920–2012

Koncertas trimitui (1950)

Vienas plačiai atliekamų XX a. koncertų trimitui. Jame jaučiami armėnų liaudies muzikos intonaciniai ir ritminiai elementai.

Svarbiausi atlikimo ir stiliaus bruožai:

• daininga melodika;
• virtuozinė artikuliacija;
• dideli charakterių kontrastai;
• ritminis gyvumas.

Luciano Berio (Lučianas Berijas), 1925–2003

„Sequenza X“ trimitui C (1984)

Parašyta solo trimitui, naudojant fortepijoną kaip rezonatorių. Trimitininkas tam tikromis vietomis groja į atvertą fortepijoną, o rezonuoja tyliai nuspaustos jo stygos.

Kūrinys svarbus tuo, kad išplečia supratimą, ką gali vienas trimitininkas ir kaip akustinė erdvė gali tapti kūrinio dalimi.

Toru Takemitsu (Toru Takemicu), 1930–1996

Svarbus XX a. japonų kompozitorius, kurio muzikoje susitinka vakarietiška orkestruotė, subtili tembrų kultūra ir japonų estetikos įtaka.

Trimito repertuaro ir orkestruotės požiūriu jo kūryba reikšminga dėl:

• subtilaus tembro;
• tylos ir erdvės svarbos;
• nestandartinės frazės;
• itin rafinuoto orkestrinio skambesio.

Peter Maxwell Davies (Piteris Maksvelas Deivisas), 1934–2016

Kūrė reikšmingą muziką solo trimitui ir šiuolaikiniams ansambliams.

Jo „Sonatina for Solo Trumpet“ yra žinomas XX a. solo repertuaro pavyzdys.

HK Gruber (g. 1943)

„Aerial“ (1998–1999)

Koncertas trimitui ir orkestrui, parašytas glaudžiai bendradarbiaujant su virtuozu Håkan Hardenberger.

Solo partijai reikia:

• B trimito ir mažojo trimito;
• įvairių dusliklių (surdinų);
• grojimo su išimtomis derinimo kronomis;
• dainavimo ir grojimo vienu metu;
• netgi karvės rago.

Tai ryškus pavyzdys, kaip XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje plėtėsi trimito technikos ir sceninės raiškos ribos.

Olga Neuwirth (g. 1968)

„...miramondo multiplo...“ – koncertas trimitui

Svarbi XXI a. pradžios šiuolaikinės muzikos kūrėja. Jos kūryboje susipina šiuolaikinė profesionalioji muzika, elektronika, kino kultūra ir įvairios stilistinės nuorodos.

Kūrinys svarbus šiuolaikinio virtuozinio trimito repertuarui.

Jörg Widmann (Jörgas Widmannas), g. 1973

„ad absurdum“ (2002)

Koncertinis kūrinys B trimitui ir mažam orkestrui.

Parašytas virtuozui Sergei Nakariakov. Kūrinys sąmoningai stumia atlikėją į beveik „neįmanomo“ greičio ir ištvermės ribas.

Brett Dean (Brettas Deanas), g. 1961

„Dramatis personae“ – koncertas trimitui ir orkestrui (2013)

Sukurtas virtuozui Håkan Hardenberger. Kūrinys trimitą traktuoja beveik kaip pagrindinį dramos veikėją.

John Williams (Johnas Williamsas), g. 1932

XX–XXI a. sandūros kompozitorius, žinomas ne tik kino muzika.

Jo koncertinė kūryba ir orkestruotė reikšminga pučiamųjų repertuarui. Jam priklauso Koncertas trimitui (Trumpet Concerto) ir daugybė išskirtinių orkestrinių trimito partijų kino bei koncertinėje muzikoje.

Karen Tanaka (g. 1961)

„Verse of Light“ – koncertas trimitui (2026)

2026 m. sukurtas naujas koncertinis kūrinys trimitui. Sukurtas bendradarbiaujant su Håkan Hardenberger ir užsakytas kelių Europos orkestrų.

Tai geras pavyzdys, kad klasikinio trimito repertuaras tebekuriamas ir XXI a. trečiajame dešimtmetyje.

10. Lietuvių kompozitoriai ir trimitas#

Lietuvių profesionaliojoje muzikoje trimitas naudojamas tiek solo, tiek kameriniuose ansambliuose, pučiamųjų orkestruose ir simfoninėje muzikoje.

Valentinas Bagdonas (1929–2009)

Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC) nurodo, kad jis buvo pirmasis lietuvių kompozitorius, sukūręs koncertą trimitui.

Bagdonas parašė daugybę instrumentinių kūrinių, o jo muzikoje dažnai girdima:

• aiški melodika;
• lietuviško folkloro intonacijos;
• diatoniškumas;
• lyrika.

Tai svarbus vardas kalbant apie lietuviško solinio trimito repertuaro pradžią.

Benjaminas Gorbulskis (1925–1986)

Buvo labai gerai susipažinęs su pučiamųjų instrumentų specifika.

Parašė koncertus:

• trimitui;
• kornetui;
• trombonui;
• tūbai;
• fleitai;
• klarnetui;
• obojui;
• fagotui;
• saksofonui.

Jo muzikoje juntama:

• lietuvių liaudies melodikos įtaka;
• populiariosios muzikos ritmika;
• simfodžiazo elementai.

Pučiamųjų repertuaro požiūriu tai itin reikšmingas lietuvių kompozitorius, nes jis kūrė praktiškai visai pučiamųjų instrumentų šeimai.

Teisutis Makačinas (g. 1938)

Koncertas trimitui ir styginių orkestrui

Lietuvos muzikos informacijos centras yra išleidęs šio kūrinio partitūrą.

Tai vienas aiškiausių profesionalaus lietuviško koncertinio repertuaro pavyzdžių trimitui.

Loreta Narvilaitė (g. 1965)

„Šauksmas – šviesa“ (2000)

dviem trimitams ir dviem fortepijonams

Kūrinys įdomus neįprasta sudėtimi ir šiuolaikine kamerine kalba. Kūrinį yra išleidęs Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC).

Onutė Narbutaitė (g. 1956)

„Melodija Alyvų sode“ (2000)

Kūrinys parašytas trimitui ir dviem styginių kvartetams. Tai ne tradicinis „koncertas trimitui“, tačiau trimito balsas turi labai ryškią spalvinę ir dramaturginę funkciją.

Linas Rupšlaukis (g. 1989)

Ypač svarbus dabartinei Lietuvos trimito kultūrai, nes jis yra ir kompozitorius, ir profesionalus trimitininkas.

Lietuvos muzikos informacijos centras nurodo, kad jis studijavo trimitą Lietuvoje, Italijoje ir Švedijoje ir yra pelnęs prizų tarptautiniuose trimito ir kompozicijos konkursuose.

Svarbūs jo darbai variniams:

• „Trumpet Quartet“ – keturiems trimitams;
• „Gradatim Ferociter“ – aštuoniems trimitams;
• „The Gambler“ – kūrinys, įvertintas ir International Trumpet Guild aplinkoje;
• kūriniai pučiamųjų orkestrams.

Tai vienas tiesiogiai su šiuolaikiniu Lietuvos trimitininkų pasauliu susijusių kūrėjų.

Mantvydas Leonas Pranulis

Šiuolaikinis lietuvių trimitininkas, pianistas ir kompozitorius.

Jo muzikoje susitinka:

• džiazas;
• klasikinė muzika;
• minimalizmas;
• elektronika;
• roko elementai.

Jo veikla gerai parodo, kad XXI a. muzikantas nebūtinai yra tik „atlikėjas“ arba tik „kompozitorius“ – šios veiklos gali jungtis.

Kiti lietuvių kūrėjai, kurių muzikoje trimitas atlieka svarbų vaidmenį

Verti pažinties:

• Bronius Kutavičius
• Šarūnas Nakas
• Gintaras Sodeika
• Vidmantas Bartulis
• Raminta Šerkšnytė
• Žibuoklė Martinaitytė
• Marius Baranauskas
• Jonas Jurkūnas
• Vytautas Germanavičius
• Mykolas Natalevičius

Ne visi jie rašė tradicinį koncertą trimitui, tačiau jų šiuolaikinėje kamerinėje, ansamblinėje arba orkestrinėje muzikoje trimitas naudojamas kaip svarbus tembrinis ir dramaturginis instrumentas.

11. Išplėstiniai kompozitorių portretai#

11.1. Viduramžiai

Hildegard von Bingen (Hildegarda Bingenietė), 1098–1179

Hildegard von Bingen (Hildegarda Bingenietė), XII a. Rupertsbergo „Scivias“ kodekso miniatiūra. Wikimedia Commons – viešasis domenas. Vaizdo šaltinis.

Hildegarda Bingenietė buvo benediktinių vienuolyno abatė, religinė mąstytoja, rašytoja, gamtos ir medicinos tekstų autorė bei viena iš nedaugelio Viduramžių kūrėjų, kurios muziką galima patikimai susieti su konkrečiu asmeniu. Jai priskiriamas didelis monodinių giesmių korpusas. Jos melodijos dažnai pasižymi neįprastai plačiu diapazonu ir gausia melizmatika.

Ypatingas kūrinys – „Ordo Virtutum“ (apie 1151 m.). Amerikos muzikologų draugijos medžiagoje jis vadinamas pirmuoju išlikusiu dainuojamu moralitetu ir ankstyviausiu tokio pobūdžio kūriniu Vakarų tradicijoje.

Įsimintina detalė. Hildegarda Bingenietė teigė patirianti regėjimus. Garsioje „Scivias“ miniatiūroje ji vaizduojama tarsi apimta ugninės dieviškos inspiracijos ir diktuojanti tekstą raštininkui Volmarui. Tai nėra vėlyvas romantizuotas paveikslas – miniatiūra siejama su XII a. rankraščio tradicija.

Dar viena detalė. „Ordo Virtutum“ blogio personažas – Velnias – išsiskiria iš dainuojančių Dorybių. Šiuolaikinėje atlikimo tradicijoje jo partija pateikiama kalbamu ar šaukiamu balsu, taip pabrėžiant, kad jis nedalyvauja harmoningoje dangiškoje muzikoje.

Klausyti: O vis aeternitatis, Ave generosa, fragmentų iš Ordo Virtutum.

Šaltiniai:

• International Society of Hildegard von Bingen Studies: nuoroda
• American Musicological Society, Ordo Virtutum tyrimo santrauka: nuoroda
• Vaizdo aprašas ir licencija: nuoroda

Guillaume de Machaut (Gijomas de Mašo), apie 1300–1377

Gijomas de Mašo buvo ir kompozitorius, ir vienas svarbiausių XIV a. prancūzų poetų. Jo muzikoje matoma brandi Ars nova ritmika, izoritminio moteto technika ir išplėtota pasaulietinės dainos tradicija. „Messe de Nostre Dame“ yra vienas ankstyviausių išlikusių vientisai vienam kompozitoriui priskiriamų daugiabalsių Mišių ciklų.

Jis ilgai tarnavo Bohemijos karaliui Jonui Liuksemburgiečiui ir su jo aplinka daug keliavo po Europą.

Įsimintina detalė. Pats de Mašo rašė, kad tarnaudamas Jonui Liuksemburgiečiui matė dvidešimt mūšių ir šimtą turnyrų. Tai pateikiama kaip paties de Mašo liudijimas, o ne kaip šiuolaikinės statistikos patikrintas „karinis rekordas“.

Ryšys su variniais. de Mašo muzika nebuvo kuriama šiuolaikiniam varinių ansambliui, tačiau jo motetai ir pasaulietiniai kūriniai šiandien gali būti atliekami istoriniais pučiamaisiais arba aranžuojami šiuolaikiniams variniams.

11.2. Renesansas#

Josquin des Prés (Žoskenas Deprė), apie 1450/55–1521

Žoskenas Deprė buvo vienas įtakingiausių Renesanso polifonijos meistrų. Jo muzikoje imitacija tarp balsų tapo ne vien techniniu triuku, bet pagrindine muzikinės minties plėtojimo priemone. Jis kūrė mišias, motetus ir pasaulietines dainas.

Įsimintina detalė. Žoskeno Deprė autoritetas po mirties buvo toks didelis, kad leidėjams ir perrašinėtojams tapo naudinga jo vardu žymėti ir abejotinos autorystės kūrinius. Todėl šiuolaikinė muzikologija iki šiol tikslina jo kūrinių katalogą – garsus vardas XVI a. veikė beveik kaip „prekės ženklas“.

Ryšys su variniais. Jo vokalinė polifonija ypač patogi instrumentinėms transkripcijoms: atskiri balsai natūraliai perkeliami cinkams, sakbutams arba šiuolaikiniam varinių ansambliui.

Giovanni Pierluigi da Palestrina (Džovanis Pjerluidžis da Palestrina), apie 1525–1594

Palestrinos vardas dažnai siejamas su skaidria, kontroliuojama vėlyvojo Renesanso bažnytine polifonija. Jo muzikos balsai juda savarankiškai, tačiau disonansai valdomi taip, kad tekstas ir harmoninis skambesys išlieka aiškūs.

Įsimintina detalė. Su Palestrinos „Missa Papae Marcelli“ vėliau buvo susieta legenda, kad šis kūrinys esą „išgelbėjo polifoniją“ Tridento Susirinkimo metu. Pažodžiui ši istorija nėra laikoma patikimu istoriniu faktu, tačiau ji parodo, kokiu stipriu bažnytinės polifonijos simboliu tapo Palestrina.

Giovanni Gabrieli (Džovanis Gabrielis), apie 1554/57–1612

Gabrielis dirbo Venecijos Šv. Morkaus bazilikoje. Jos erdvėje esantys balkonai ir atskirtos galerijos skatino erdvėje atskirtų chorų ir instrumentinių grupių principą (cori spezzati). Gabrielio kūriniuose balsai ir instrumentai gali atsakyti vieni kitiems iš skirtingų bazilikos vietų.

Variniams ypač svarbu: cinkas ir sakbutai jo muzikoje nėra vien vokalinių balsų dubliuotojai – jie tampa savarankiška tembrine jėga. „Sonata pian e forte“ (1597) yra vienas garsiausių ankstyvosios instrumentinės muzikos pavyzdžių su aiškiai pažymėtais piano ir forte kontrastais.

Įsimintina detalė. Šv. Morkaus bazilikos architektūra čia praktiškai tampa „kompozicijos dalimi“: muzikinis dialogas kuriamas ne tik natomis, bet ir fiziniu atstumu tarp atlikėjų.

Klausyti: Sonata pian e forte, Canzon septimi toni.

11.3. Barokas#

Claudio Monteverdi (Klaudijus Monteverdis), 1567–1643

Monteverdis stovi ant Renesanso ir Baroko ribos. Ankstyvieji madrigalai išauga iš renesansinės polifonijos, tačiau vėlesnėje kūryboje tekstas, drama, skaitmeninis bosas ir ryškūs afektai tampa svarbesni už senąsias kontrapunkto normas. Opera „L'Orfeo“ (1607) yra vienas kertinių ankstyvosios operos kūrinių.

Įsimintina detalė. Monteverdžio muzika sukėlė teorinį ginčą dėl disonansų. Kritikai priekaištavo, kad jis pažeidžia „teisingo“ kontrapunkto normas, o jo aplinka atsakė sąvoka antroji praktika (seconda pratica) – muzikoje taisyklė gali nusileisti teksto išraiškai.

Variniai. „L'Orfeo“ partitūroje naudojami to meto pučiamieji ir trombonų pirmtakai; tai puikus ankstyvojo Baroko spalvingos instrumentuotės pavyzdys.

Antonio Vivaldi (Antonijus Vivaldis), 1678–1741

Antonio Vivaldi (Antonijus Vivaldis) portretas, XVIII a. Wikimedia Commons – viešasis domenas. Vaizdo šaltinis.

Vivaldis išplėtojo solinio koncerto formą ir riturnelės principą. Jo koncertuose aiškiai priešpastatomas solistas ir ansamblis, o greitosiose dalyse svarbi motorika, sekvencijos ir virtuoziškumas.

Įsimintina detalė. Vivaldis buvo įšventintas kunigu ir dėl ryškiai rusvų / raudonų plaukų gavo pravardę Il Prete Rosso – „Raudonasis kunigas“.

Didelę gyvenimo dalį jis buvo susijęs su Venecijos Ospedale della Pietà, kur veikė aukšto lygio merginų ir moterų muzikinis ansamblis. Jo darbui ten skirta didelė dalis instrumentinės kūrybos.

Variniams: Koncertas dviem trimitams C-dur RV 537 yra vienas žinomiausių Baroko kūrinių dviem natūraliems trimitams.

Klausyti: Le quattro stagioni, Koncertą dviem trimitams C-dur RV 537.

Johann Sebastian Bach (Johanas Sebastianas Bachas), 1685–1750

Johann Sebastian Bach (Johanas Sebastianas Bachas), Elias Gottlob Haussmann portretas; rankoje – šešiabalsio kanono BWV 1076 fragmentas. Wikimedia Commons – viešasis domenas. Vaizdo šaltinis.

Bacho kūryboje susilieja kontrapunkto meistrystė, liuteroniškos bažnytinės muzikos tradicija, prancūziškų šokių, itališko koncerto ir vokiškos vargonų kultūros įtaka. Jis kūrė kantatas, pasijas, koncertus, siuitas, fugas ir kamerinę muziką.

Trimitui: Bacho aukštosios clarino partijos yra vienos sunkiausių ir svarbiausių natūraliojo trimito repertuare. Ryškūs pavyzdžiai – Brandenburgo koncertas Nr. 2, Mišios h-moll, Kalėdų oratorija, kantatos.

Įsimintina detalė. 1717 m. Bachas norėjo palikti tarnybą Veimare ir pereiti dirbti į Kötheną. Veimaro valdovas jo atsistatydinimo nepriėmė, o už atkaklų reikalavimą paleisti iš tarnybos kompozitorius buvo maždaug mėnesiui įkalintas. Bach-Archiv Leipzig nurodo, kad po kalinimo jis buvo paleistas ir atleistas „su nepalankumu“.

Georg Friedrich Händel (Georgas Frydrichas Hendelis), 1685–1759

Georg Friedrich Händel (Georgas Frydrichas Hendelis), Thomas Hudson portretas. Wikimedia Commons – viešasis domenas. Vaizdo šaltinis.

Hendelis gimė Vokietijoje, tačiau didžiausią karjeros dalį praleido Anglijoje. Jo kūryboje itin svarbios operos, oratorijos ir iškilminga orkestrinė muzika. „Messiah“, „Water Music“ ir „Music for the Royal Fireworks“ tapo vienais žinomiausių Baroko kūrinių.

Variniai. Hendelis meistriškai naudojo natūralius trimitus reprezentaciniam, karališkam ir šventiniam skambesiui.

Įsimintina detalė. 1704 m. Hamburge Hendelis susipyko su kompozitoriumi Johannu Matthesonu dėl to, kas turi sėdėti prie klavesino per Matthesono operą „Cleopatra“. Ginčas peraugo į dvikovą kardais. Pagal paties Matthesono vėlesnį pasakojimą, jo kardo ašmenys atsitrenkė į didelę metalinę Hendelio švarko sagą ir lūžo. Abu netrukus susitaikė.

Georg Philipp Telemann (Georgas Filipas Tėlemanas), 1681–1767

Tėlemanas buvo vienas produktyviausių XVIII a. kompozitorių. Jis rašė operas, bažnytinius kūrinius, koncertus, siuitas ir kamerinę muziką labai įvairiems instrumentams.

Įsimintina detalė. Didelę muzikinio išsilavinimo dalį Tėlemanas įgijo savarankiškai, nors šeima iš pradžių siekė nukreipti jį nuo muzikanto profesijos. Jis pats mokėsi groti daugeliu instrumentų, todėl jo kūryboje nepaprastai gerai jaučiama skirtingų instrumentų specifika.

Trimitui: jo koncertai ir iškilminga bažnytinė muzika yra svarbi natūralaus trimito repertuaro dalis.

Tomaso Albinoni (Tomazas Albinonis), 1671–1751

Tomaso Albinoni (Tomazas Albinonis) portretas. Wikimedia Commons – viešasis domenas. Vaizdo šaltinis.

Albinonis buvo venecijietis smuikininkas ir kompozitorius, ypač svarbus ankstyvojo obojaus koncerto istorijai. Jo instrumentinė muzika pasižymi aiškia forma, dainingomis melodijomis ir skaidria harmonija.

Įsimintina detalė. Jis gimė pasiturinčio popieriaus pirklio šeimoje ir ilgą laiką neturėjo būtinybės siekti oficialios bažnytinės ar dvaro tarnybos. Šaltiniuose jis vadino save „dilettante veneto / dilettante veneziano“. XVIII a. ši sąvoka nebūtinai reiškė „mėgėją“ dabartine menkinama prasme – greičiau nepriklausomą muzikos kultūros žmogų.

Trimitui svarbiausia. Plačiai atliekamas Koncertas d-moll Op. 9 Nr. 2 originaliai skirtas obojui, styginiams ir skaitmeniniam bosui (basso continuo). Trimitui atliekamos versijos yra transkripcijos. Ši aplinkybė puikiai tinka mokantis atskirti kompozitoriaus originalą nuo vėlesnės aranžuotės.

Klausyti: Obojaus koncertą d-moll Op. 9 Nr. 2 ir palyginti su trimito transkripcija.

11.4. Klasicizmas#

Franz Joseph Haydn (Francas Jozefas Haidnas), 1732–1809

Franz Joseph Haydn (Francas Jozefas Haidnas), Thomas Hardy portretas. Wikimedia Commons – viešasis domenas. Vaizdo šaltinis.

Haidnas dešimtmečius dirbo Esterházy kunigaikščių tarnyboje. Jo kūryboje ypač svarbios simfonijos ir styginių kvartetai; jis padėjo stabilizuoti klasikinės sonatos, simfonijos ir kvarteto formas.

Trimitui: Koncertas trimitui Es-dur (1796) buvo parašytas Antono Weidingerio klapiniam trimitui. Kūrinys demonstruoja tai, ko natūralus trimitas žemame registre beveik negalėjo – lygią chromatinę melodiją.

Įsimintina detalė. Haidno istorija nesibaigė jo laidotuvėmis. Po palaidojimo jo kaukolė buvo slapta paimta frenologiniams tyrimams. Oficialioje Haidno biografinėje chronologijoje nurodoma, kad kaukolė su likusiais palaikais galutinai sujungta tik 1954 m.

Wolfgang Amadeus Mozart (Volfgangas Amadėjus Mocartas), 1756–1791

Wolfgang Amadeus Mozart (Volfgangas Amadėjus Mocartas), Barbaros Krafft 1819 m. pomirtinis portretas. Wikimedia Commons – viešasis domenas. Vaizdo šaltinis.

Mocartas pradėjo kurti labai jaunas, koncertavo Europos valdovų dvaruose, o per trumpą gyvenimą sukūrė daugiau kaip 600 įvairių žanrų kūrinių. Jo muzikoje klasikinis aiškumas dera su operiniu dramatiškumu ir nepaprastu melodiniu išradingumu.

Variniams: keturi koncertai valtornai yra bazinis repertuaras; orkestrinėse partitūrose trimitai ir valtornos dažnai atlieka struktūrinę bei spalvinę funkciją.

Įsimintina detalė. Mocartas pradėjo komponuoti maždaug penkerių metų, o mirė būdamas vos 35-erių. Toks trumpas gyvenimas ir didžiulis katalogas gerai paaiškina, kodėl jo biografijoje nuolat juntamas itin intensyvus darbo tempas.

Ludwig van Beethoven (Liudvigas van Bethovenas), 1770–1827

Ludwig van Beethoven (Liudvigas van Bethovenas) istorinis portretas. Wikimedia Commons – viešasis domenas. Vaizdo šaltinis.

Bethovenas pradėjo nuo Vienos klasicizmo kalbos, tačiau ją smarkiai išplėtė. Jo kūriniuose forma tampa dramatiškesnė, motyvai intensyviai plėtojami, o orkestro dinamika ir mastas ruošia kelią Romantizmui.

Variniams: Penktojoje ir Šeštojoje simfonijose trombonai pasirodo kaip nauja simfoninės dramaturgijos jėga. Vėlesnėse simfonijose variniai tampa vis labiau nepriklausomi.

Įsimintina detalė. Didėjantis kurtumas Bethovenui buvo ne teorinė problema, o profesinė katastrofa. 1802 m. Heiligenstadto testamente jis broliams aprašė savo izoliaciją ir neviltį dėl klausos silpnėjimo. Nepaisant to, didžioji dalis brandžiausių kūrinių sukurta jau klausai smarkiai blogėjant.

Johann Nepomuk Hummel (Johanas Nepomukas Humelis), 1778–1837

Humelis buvo garsus pianistas, kompozitorius ir Mocarto tradicijos tęsėjas, kurio kūryba jau rodo perėjimą iš Klasicizmo į ankstyvąjį Romantizmą.

Trimitui: jo Koncertas E-dur (1803), sukurtas Weidingeriui ir klapiniam trimitui, kartu su Haidno koncertu yra svarbiausias dokumentas, rodantis chromatinio trimito repertuaro gimimą. Šiandien kūrinys dažnai atliekamas Es-dur, pritaikant šiuolaikiniam instrumentui.

11.5. Romantizmas#

Hector Berlioz (Hektoras Berliozas), 1803–1869

Berliozas buvo vienas svarbiausių XIX a. orkestruotės novatorių. „Symphonie fantastique“ išplėtė programinės simfonijos galimybes, o jo traktatas apie instrumentuotę tapo vienu įtakingiausių XIX a. orkestruotės vadovų.

Variniai. Berliozo orkestre trimitai, kornetai, trombonai ir ofikleidai / vėlesni žemieji variniai gali būti ne vien fonas, o savarankiška dramatinė jėga.

Įsimintina detalė. „Symphonie fantastique“ pagrindinė melodija – idée fixe – nuolat grįžta vis kitokiu pavidalu ir simbolizuoja herojaus įkyrią mintį apie mylimąją. Tai vienas lengviausiai įsimenamų programinės muzikos principų.

Richard Wagner (Richardas Vagneris), 1813–1883

Vagneris siekė „visuminio meno kūrinio“ (Gesamtkunstwerk) – muzikos, poezijos, scenos ir dramos vienovės. Jo harmonija, leitmotyvai ir milžiniško masto operų ciklai stipriai paveikė vėlesnę muziką.

Variniai: dėl „Nibelungo žiedo“ skambesio poreikių buvo sukurta Vagnerio tūbų šeima. Jo partitūrose valtornos, trimitai, trombonai, bosinis trimitas ir tūba sudaro itin galingą tembrinę sistemą.

Svarbi nemaloni biografinė detalė. Vagneris viešai skelbė antisemitinius tekstus, tarp jų 1850 m. straipsnį „Das Judenthum in der Musik“. Tai nėra „pikantiška legenda“, o dokumentuota jo pažiūrų dalis, kuri šiandien būtina aptariant jo kultūrinį palikimą.

Johannes Brahms (Johanesas Bramsas), 1833–1897

Johannes Brahms (Johanesas Bramsas), apie 1885 m., Wilhelm Benque / Luckhardt studijos fotografijos tradicija. Wikimedia Commons – viešasis domenas. Vaizdo šaltinis.

Bramsas sąmoningai rėmėsi Bacho, Bethoveno ir ankstesnių formų tradicija, tačiau jo harmonija, ritmika ir faktūra yra neabejotinai romantinės. Jis ypač meistriškai plėtojo trumpus motyvus.

Įsimintina detalė. Jaunystėje, koncertiniame ture su smuikininku Eduardu Reményi, Bramsui teko groti Bethoveno „Kreutzerio“ sonatą prie netinkamai suderinto fortepijono. Biografinėje tradicijoje pasakojama, kad jis iš atminties transponavo visą fortepijono partiją pustoniu aukštyn, kad prisitaikytų prie instrumento. Šis epizodas padėjo padaryti įspūdį smuikininkui Josephui Joachimui.

Piotr Čaikovskij (Piotras Čaikovskis), 1840–1893

Čaikovskio muzikoje vakarietiškos formos dera su rusiška melodika, stipriu lyrizmu ir itin išraiškinga orkestruote. Jo baletai, simfonijos ir koncertai yra vieni dažniausiai atliekamų Romantizmo kūrinių.

Variniai. Ketvirtosios simfonijos pradžios fanfariškas varinių motyvas paties kompozitoriaus aiškintas kaip likimo jėga. Tai puikus pavyzdys, kaip variniai gali atlikti ne tik akordinę, bet ir programinę-dramaturginę funkciją.

Įsimintina detalė. Turtinga mecenatė Nadežda von Meck daugelį metų finansiškai rėmė Čaikovskį. Jie apsikeitė daugiau kaip tūkstančiu laiškų ir, pagal jų susitarimą, sąmoningai vengė asmeninio susitikimo. Berliner Philharmoniker pateikia 1204 jų laiškų skaičių.

Jean-Baptiste Arban, 1825–1889

Jean-Baptiste Arban, André-Adolphe-Eugène Disdéri fotografija, apie 1860 m. BnF / Wikimedia Commons. Vaizdo šaltinis.

Arbanas buvo prancūzų korneto virtuozas, dirigentas ir pedagogas. Jo „Grande méthode complète de cornet à pistons et de saxhorn“ (1864) tapo viena įtakingiausių vožtuvinių varinių pedagogikos knygų.

Įsimintina detalė. Praėjus daugiau kaip pusantro šimtmečio jo pratimai – lankstumas, artikuliacija, intervalai, variacijos – vis dar kasdien naudojami profesionalių trimitininkų. Tai retas atvejis, kai XIX a. metodinė knyga tebėra aktyvi XXI a. praktikos dalis.

Šaltinis ir istorinė fotografija: nuoroda

11.6. Modernizmas ir XX a. pirmoji pusė#

Claude Achille Debussy (Klodas Ašilis Debiusi), 1862–1918

Debiusi muzika išplėtė harmonijos ir tembro suvokimą. Jam svarbios viso tono gamos, pentatonika, paraleliniai akordai, subtilūs orkestro tembrai ir harmonija, kuri ne visada „reikalauja“ tradicinio funkcinio sprendimo.

Įsimintina detalė. 1889 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje Debiusi klausėsi Javos gamelano. Library of Congress programos tyrime pažymima, kad ši patirtis aiškiai atsispindi vėlesnėje pjesėje „Pagodes“ iš Estampes. Tai svarbus pavyzdys, kaip Europos modernizmą veikė ne vien Europos tradicijos.

Igor Stravinskij (Igoris Stravinskis), 1882–1971

Stravinskio kūryba per gyvenimą smarkiai keitėsi – nuo rusiškojo ankstyvojo periodo ir baletų iki neoklasicizmo bei serializmo. „Le Sacre du printemps“ („Šventasis pavasaris“, 1913) pakeitė požiūrį į ritmą, akcentus ir orkestro energiją.

Įsimintina detalė. 1913 m. premjera Paryžiuje sukėlė garsų publikos sąmyšį. Populiariojoje kultūroje jis dažnai vadinamas „riaušėmis“, tačiau tiksliau kalbėti apie audringą, triukšmingą publikos reakciją ir konfliktą salėje, kurio mastas vėliau buvo mitologizuotas.

Variniai. Stravinskis varinius naudoja ritmiškai, aštriai ir spalviškai – dažnai trumpais blokais, ne kaip vientisą romantinę „sieną“.

Dmitrij Šostakovič (Dmitrijus Šostakovičius), 1906–1975

Šostakovičiaus muzika formavosi sovietinės sistemos spaudimo sąlygomis. Jo kūryboje girdima grotesko, maršo, ironijos, tragedijos ir labai asmeniškos kamerinės kalbos sankirta.

Trimitui: Koncertas fortepijonui Nr. 1 c-moll, op. 35 parašytas fortepijonui, solo trimitui ir styginiams. Trimito balsas kūrinyje kartais komentuoja, provokuoja ar net ironiškai „pertraukia“ fortepijoną.

Įsimintina detalė. 1936 m. po Stalino apsilankymo operoje „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ laikraštyje Pravda pasirodė garsus smerkiantis straipsnis „Sumaištis vietoje muzikos“. Sovietų sąlygomis toks viešas puolimas galėjo turėti labai realių pasekmių kūrėjo karjerai ir saugumui.

George Enescu (Džordžė Enesku), 1881–1955

Rumunų kompozitorius, smuikininkas, pianistas, dirigentas ir pedagogas. Jo muzikoje Vakarų Europos technika susilieja su Rumunijos muzikinės kultūros intonacijomis.

Trimitui: „Légende“ (1906) – vienas pagrindinių lyrinio XX a. trimito ir fortepijono repertuaro kūrinių. Jis reikalauja ne tik aukštų natų ar technikos, bet pirmiausia ilgos vokalinės frazės ir spalvingo garso.

Paul Hindemith (Paulius Hindemitas), 1895–1963

Hindemitas buvo altininkas, dirigentas, teoretikas ir kompozitorius. Jo kūrybai būdinga tvirta kontrapunktinė struktūra, aiški formos logika ir savita tonacinė sistema.

Trimitui: Sonata trimitui ir fortepijonui (1939) yra vienas kertinių repertuaro kūrinių. Jos finalas turi rimtą, gedulingą pobūdį ir visiškai skiriasi nuo išorinio „fanfarinio“ trimito stereotipo.

Arthur Honegger (Artūras Honegeris), 1892–1955

Šveicarų-prancūzų kompozitorius, grupės Les Six narys. Jo kūryboje dera kontrapunktas, moderni harmonija ir stipri ritminė energija.

Trimitui: „Intrada“ (1947) – trumpas, bet labai koncentruotas konkursinis repertuaras, kuriame kontrastuoja fanfarinis ryžtingumas ir lyriškas vidurys.

Henri Tomasi (Anri Tomazi), 1901–1971

Tomazi buvo prancūzų kompozitorius ir dirigentas. Jo muzikoje susilieja Viduržemio jūros spalvos, klasikinė forma, moderni harmonija ir džiazo įtaka.

Trimitui: Koncertas trimitui (1948) – vienas svarbiausių XX a. koncertų.

Įsimintina detalė. Oficiali Tomazi svetainė nurodo, kad kūrinys iš pradžių buvo paskelbtas „nepagrojamu“. Tomazi nusprendė įrodyti priešingai, ir 1948 m. lapkričio 13 d. jis buvo atliktas Hilversume su trimitininku Jas (Jason) Doets. Pats Tomazi aiškino siekęs sutalpinti trimito technines ir išraiškos galimybes „nuo Bacho iki dabarties, įskaitant džiazą“.

André Jolivet (Andrė Žolivė), 1905–1974

Žolivė domėjosi muzika kaip ritualine, pirmaprade komunikacijos forma. Todėl jo trimito kūryba dažnai skamba labiau rituališkai ir „laukiškai“ negu neoklasikiniai to paties laikotarpio kūriniai.

Trimitui: Concertino (1948) bei Concerto Nr. 2 reikalauja ekstremalios artikuliacijos, ritmo, lankstumo ir tembrinės vaizduotės.

11.7. Po 1950 m. ir XXI a. trimito repertuaras#

Šiame laikotarpyje sąmoningai pateikiama mažiau bendros biografijos ir daugiau informacijos apie tai, ką naujo kūrinys reikalauja iš trimito.

Aleksandr Harutiunian (Aleksandras Harutiunianas), 1920–2012

Koncertas trimitui (1950) tapo vienu populiariausių XX a. repertuaro kūrinių. Jame susilieja armėniškos intonacijos, virtuoziškumas, dainingos frazės ir temperamentingi ritmai.

Įsimintina detalė. Nors koncertas parašytas XX a. viduryje, jo kalba klausytojui dažnai atrodo „romantiškesnė“ ir tiesiogiai melodingesnė negu tuo pačiu metu klestėjęs griežtas serializmas. Tai geras priminimas, kad po 1950 m. viena stilistinė kryptis niekada neapėmė visos muzikos.

Luciano Berio (Lučianas Berijas), 1925–2003

„Sequenza X“ (1984) parašyta C trimitui ir fortepijono rezonansams, Thomasui Stevensui.

Fortepijonas čia nėra įprastas akompanuojantis instrumentas. Tam tikri jo klavišai laikomi nuspausti be smūgio, o trimitas groja į fortepijono vidų; stygos pradeda rezonuoti nuo trimito garso.

Įsimintina detalė. Berijas pats pabrėžė, kad šioje Sequenza nesiekia „užmaskuoti“ trimito elektroniniais ar kosmetiniais efektais – instrumentas naudojamas tiesiogiai, o sunkumas kyla iš pačios muzikinės konstrukcijos.

Šaltiniai: nuoroda nuoroda

HK Gruber (g. 1943)

„Aerial“ (1998–1999) sukurtas glaudžiai bendradarbiaujant su Håkan Hardenberger.

Įsimintina detalė. Solistas čia turi groti ne tik įprastu ir mažuoju trimitu, bet ir karvės ragu, naudoti daug dusliklių (surdinų), groti su išimtomis derinimo kronomis bei dainuoti ir groti vienu metu. Boosey & Hawkes premjeros duomenyse net pažymima, kad Hardenbergeriui tai buvo debiutas „karvės rago atlikėjo“ vaidmenyje.

Jörg Widmann (Jörgas Widmannas), g. 1973

„ad absurdum“ (2002) – koncertinis kūrinys B trimitui ir mažam orkestrui, parašytas Sergei Nakariakov.

Įsimintina detalė. Pats Widmannas solo trimitininką aprašo kaip atlikėją, kuris iš karto pradeda maksimaliu greičiu ir galiausiai tampa savo paties virtuoziškumo „kaliniu“. Tai ne metafora apie lengvą blizgesį – kūrinys sąmoningai tyrinėja fizines greičio ir ištvermės ribas.

Olga Neuwirth (g. 1968)

Neuwirth kūryboje dažnai susikerta akustinė muzika, elektronika, kinas, erdvė ir skirtingų stilių nuotrupos. Jos „...miramondo multiplo...“ yra svarbus XXI a. koncertinio trimito repertuaro kūrinys.

Svarbi ne vien virtuozinė technika – pats trimitas gali keisti „personažus“, tembrus ir kultūrines asociacijas.

Brett Dean (Brettas Deanas), g. 1961

„Dramatis personae“ (2013) – koncertas trimitui ir orkestrui, sukurtas Håkan Hardenberger. Pavadinimas reiškia „veikiančiuosius asmenis“: solo instrumentas traktuojamas beveik kaip sceninis dramos herojus.

John Williams (Johnas Williamsas), g. 1932

Williamsas plačiausiai žinomas kino muzika, tačiau jis yra ir koncertinės muzikos autorius. Jo orkestruotė padarė didžiulę įtaką tam, kaip šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje suvokiamas herojiškas trimitų ir valtornų skambesys.

Įsimintina detalė. Daugybė žmonių, kurie mano retai klausantys simfoninės muzikos, iš tikrųjų atpažįsta orkestrinio varinių skambesio modelius būtent iš Williamso kino partitūrų.

Karen Tanaka (g. 1961)

„Verse of Light“ (2026) rodo, kad klasikinio trimito koncertų istorija nėra užbaigtas „muziejaus repertuaras“. Nauji didelės apimties kūriniai tebekuriami bendradarbiaujant su žymiais atlikėjais ir orkestrais.

11.8. Lietuvių kompozitoriai#

Valentinas Bagdonas (1929–2009)

Lietuvos muzikos informacijos centro duomenimis, Bagdonas sukūrė beveik 900 kūrinių. Jo muzika dažnai melodinga, lyriška, siejama su lietuviškomis intonacijomis.

Trimitui ypač svarbu: LMIC jį įvardija kaip pirmąjį lietuvių kompozitorių, sukūrusį koncertą trimitui. Jis taip pat pirmasis Lietuvoje sukūrė koncertus anglų ragui ir birbynei.

Įsimintina detalė. Beveik 900 kūrinių katalogas reiškia ne vien didžiąsias formas – Bagdonas parašė labai daug pedagoginės ir jauniesiems atlikėjams skirtos instrumentinės muzikos. Tai paaiškina, kodėl jo pavardė sutinkama labai skirtingame repertuare.

Benjaminas Gorbulskis (1925–1986)

Gorbulskis buvo kompozitorius, kapelmeisteris, instrumentalistas ir baritonas. LMIC jo kataloge nurodo apie 890 kūrinių, iš jų daugiau kaip 600 estradinių dainų ir 18 instrumentinių koncertų.

Jis gerai išmanė pučiamųjų specifiką ir parašė koncertus fleitai, klarnetui, birbynei, kornetui, trimitui, obojui, fagotui, trombonui, tūbai ir saksofonui.

Įsimintinos detalės:

• jo baigiamasis darbas konservatorijoje buvo užbaigta operos partitūra – LMIC tai vadina precedento neturėjusiu atveju to meto Lietuvos valstybinėje konservatorijoje;
• klarneto koncerte jis pirmasis Lietuvoje panaudojo dodekafonines priemones;
• saksofono koncertą sukūrė tada, kai sovietinėje Lietuvoje saksofonas dar buvo traktuojamas kaip ne itin „prestižinis“ džiazo instrumentas;
• LMIC biografijoje jo produktyvumas, darbštumas ir humoro jausmas tiesiogiai įvardijami kaip legendomis apipinti.

Teisutis Makačinas (g. 1938)

Makačinas savo stilių apibūdina kaip neoklasicizmo ir bartokiško liaudies muzikos transformavimo jungtį. Jo muzikoje svarbus kontrapunktas, aiški forma ir lietuviškos intonacijos, dažniausiai be tiesioginio folkloro citavimo.

Trimitui: Koncertas trimitui ir styginių orkestrui – vienas svarbiausių lietuviško koncertinio repertuaro kūrinių.

Įsimintina detalė. Tas pats autorius, rašantis griežtos struktūros profesionaliąją muziką, yra ir itin populiarios lietuviškos estradinės dainos „Vėjas man pasakė“ bei kitų dainų autorius. Tai geras priminimas, kad profesionalioji ir populiarioji kūryba vieno kompozitoriaus biografijoje nebūtinai yra priešybės.

Šaltiniai: nuoroda nuoroda

Loreta Narvilaitė (g. 1965)

„Šauksmas – šviesa“ (Call – Light) parašytas dviem trimitams ir dviem fortepijonams. LMIC aprašyme kūrinys apibūdinamas kaip racionalios konstrukcijos ir stipraus emocinio krūvio derinys.

Neįprasta simetriška sudėtis – du trimitai ir du fortepijonai – yra ne atsitiktinis efektas, o pačios kūrinio idėjos dalis.

Šaltiniai: nuoroda nuoroda

Onutė Narbutaitė (g. 1956)

„Melodija Alyvų sode“ (2000) skirta trimitui ir dviem styginių kvartetams.

Kompozitorė pati paaiškino kūrinio ryšį su Kristaus paskutine malda Alyvų sode. Forma sudaryta iš trijų dalių – aliuzija į tris Kristaus pasitraukimus melstis. Paskutinėje dalyje įstoja trimitas ir perima pirmosios dalies melodiją.

Įsimintina detalė. Narbutaitė galėjo naudoti balsą, bet pasirinko trimitą, nors melodijos šaltinį suvokė kaip žmogaus dainavimą. Taigi instrumentas čia tampa tarsi žmogaus balso pakaitalu, o ne fanfaros simboliu.

Linas Rupšlaukis (g. 1989)

Rupšlaukis vienu metu veikia kaip kompozitorius, trimitininkas, dirigentas ir dėstytojas. Todėl jo kūryboje instrumentinė praktika nėra teorinė – trimito technika pažįstama iš atlikėjo vidaus.

Jo kataloge svarbūs kūriniai tos pačios rūšies instrumentų grupėms, tarp jų „Trumpet Quartet“ ir „Gradatim Ferociter“ aštuoniems trimitams.

Įsimintina detalė. Greta muzikos studijų jis domėjosi filosofija; LMIC biografijoje filosofinis naratyvas įvardijamas kaip reikšminga jo kūrybos dalis. Tai gerai paaiškina, kodėl kūrinio idėja jam dažnai yra ne mažiau svarbi už gryną instrumentinį efektą.

12. Trumpa trimito raidos linija#

Antikos signaliniai ragai ir trimitai → Viduramžių ilgieji signaliniai trimitai (buisine / busine) → Renesanso cinkas ir sakbutas → Baroko natūralusis trimitas ir clarino menas → Klasicizmo klapinis trimitas → XIX a. chromatinis trimitas su vožtuvų mechanizmu → Romantizmo išplėstas varinių pučiamųjų skyrius orkestre → XX a. savarankiškas solinis repertuaras → XXI a. išplėstinės atlikimo technikos, elektronika ir naujos akustinės idėjos.

13. Kompozitorių laiko juosta – ryšys su variniais ir trimitu#

14. Kaip klausytis ir atpažinti istorinius tarpsnius ir stilius#

Klausant kūrinio verta sau užduoti penkis klausimus:

1. Koks instrumentų skambesys? Ar girdime natūralų trimitą, šiuolaikinį vožtuvinį trimitą, didelį romantinį orkestrą ar elektroninius efektus?

2. Kokia faktūra? Vienbalsė, polifoninė ar melodija su akompanimentu?

3. Kokia harmonija? Derminė, aiškiai mažorinė/minorinė, chromatinė, atonali?

4. Kokia forma ir frazė? Griežta bei simetriška ar laisva?

5. Kam ši muzika galėjo būti sukurta? Bažnyčiai, valdovo dvarui, teatrui, koncertų salei, kariuomenei, festivaliui ar šiuolaikiniam virtuozui?

Taip muzikos istorija tampa ne datų mokymusi, o gebėjimu girdėti muzikos kalbos raidą ir atpažinti skirtingų istorinių tarpsnių bei stilių bruožus.

15. Šaltiniai ir literatūra#

Medžiaga parengta remiantis muzikologinėmis enciklopedijomis, leidėjų katalogais, natų bibliografiniais duomenimis ir Lietuvos muzikos informacijos centro duomenų baze.

Biblijos ir senovės Izraelio muzikos šaltiniai

Pirminiai tekstai

• Pradžios 4:21 – Jubalas, kinnor ir ugav tradicija.
• Išėjimo 19:16–19 – šofaro garsas Sinajaus teofanijos pasakojime: nuoroda
• Skaičių 10:1–10 – du kalto sidabro ḥaṣoṣrot trimitai ir jų signalinės, karinės bei ritualinės funkcijos: nuoroda
• Jozuės 6 – septyni kunigai ir septyni ragų / šofarų signalai Jericho pasakojime: nuoroda
• 1 Samuelio 16:14–23 – Dovydas kaip įgudęs kinnor atlikėjas: nuoroda
• 2 Samuelio 1:17–27 – Dovydui priskiriama rauda dėl Sauliaus ir Jonatano.
• 2 Samuelio 22 / Psalmė 18 – artimai paralelūs Dovydo giesmės tekstai: nuoroda
• 1 Kronikų 15–16 – organizuotas levitų muzikavimas, styginiai, lėkštės, šofaras ir kunigų trimitai: nuoroda
• 2 Kronikų 5:12–13 – pasakojimas apie 120 kunigų trimitininkų Saliamono šventyklos pašventinime: nuoroda
• Psalmė 98:6 – ypač svarbi vieta, nes hebrajiškame tekste greta įvardyti ḥaṣoṣrot ir shofar: nuoroda
• Psalmė 150 – šofaras ir platus kitų instrumentų sąrašas: nuoroda

Tyrimai ir enciklopediniai šaltiniai

• Oxford Bibliographies – Music in Antiquity. Akademinė senovės Artimųjų Rytų muzikos šaltinių apžvalga: nuoroda
• Friedmann, Jonathan L.; Gereboff, Joel (eds.), Qol Tamid: The Shofar in Ritual, History, and Culture. Atviros prieigos akademinis leidinys apie šofaro istoriją ir funkcijas: nuoroda
• Music and Musical Instruments in the Hebrew Bible and Ancient Israel/Palestine. Archeologinių, ikonografinių ir tekstinių duomenų apžvalga: nuoroda
• Encyclopaedia Judaica / Psalms, Book of – Dovydo vardu pažymėtų psalmių tradicija ir autorystės problematika: nuoroda
• Jewish Encyclopedia – Trumpet / Shofar. Senesnis, bet naudingas terminologinis šaltinis apie ḥaṣoṣrah ir shofar atskyrimą: nuoroda ir nuoroda

Lietuviškos muzikologinės terminijos šaltiniai

• Visuotinė lietuvių enciklopedija – užsienio asmenvardžių pateikimo principai ir lietuviški atitikmenys: nuoroda

• Lietuvos bendroji muzikos programa – Vakarų muzikos istorijos tarpsnių ir stilių terminija: nuoroda

• Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų vadovai „Muzikos kalba. I dalis. Viduramžiai–Renesansas“ ir „Muzikos kalba. II dalis. Barokas“: nuoroda

• VLE – skaitmeninis bosas (basso continuo, generalbosas): nuoroda

• VLE – trombonas ir istorinis sakbutas: nuoroda

• VLE – mažasis trimitas ir B derinimo trimitas: nuoroda | nuoroda

• VLE – dusliklis (surdina): nuoroda

• VLE – natūralusis garsaeilis: nuoroda

• VLE – senovinė koncertinė forma ir riturnelė: nuoroda

• VLE – dodekafonija (dvylikatonė technika), serializmas, sonorizmas: nuoroda | nuoroda | nuoroda

• VLE – trubadūrai ir truverai: nuoroda | nuoroda

• Lietuvos muzikos ir teatro akademijos elektroninis muzikos istorijos vadovėlis – Antikos terminai, tarp jų aulas: nuoroda

Pagrindiniai šaltiniai ir duomenų bazės

• Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC): nuoroda
• LMIC kompozitorių ir kūrinių duomenų bazė: nuoroda
• Schott Music: nuoroda
• Boosey & Hawkes: nuoroda
• Universal Edition: nuoroda
• IMSLP: nuoroda
• Presto Music: nuoroda

Papildomi kompozitorių biografijų ir repertuaro šaltiniai

• Bach-Archiv Leipzig – J. S. Bacho chronologija ir 1717 m. įkalinimas: nuoroda
• Joseph Haydn oficiali biografinė chronologija – kaukolės istorija ir sugrąžinimas 1954 m.: nuoroda
• Library of Congress – W. A. Mocarto biografinis ir šaltinių gidas: nuoroda
• Berliner Philharmoniker – P. Čaikovskio ir N. von Meck korespondencija: nuoroda
• Library of Congress – Debussy ir Javos gamelano poveikis: nuoroda
• Henri Tomasi oficiali svetainė – 1948 m. Trimito koncerto istorija: nuoroda
• Centro Studi Luciano Berio – „Sequenza X“: nuoroda
• Boosey & Hawkes – HK Gruber „Aerial“: nuoroda
• Schott Music – Jörg Widmann „ad absurdum“: nuoroda
• Lietuvos muzikos informacijos centras – Valentinas Bagdonas: nuoroda
• Lietuvos muzikos informacijos centras – Benjaminas Gorbulskis: nuoroda
• Lietuvos muzikos informacijos centras – Teisutis Makačinas: nuoroda
• Lietuvos muzikos informacijos centras – Onutė Narbutaitė, „Melodija Alyvų sode“: nuoroda
• Lietuvos muzikos informacijos centras – Linas Rupšlaukis: nuoroda

Atrinkti faktų patikros šaltiniai

• Mozarteum / Neue Mozart-Ausgabe – Mocarto valtornos koncertai K. 417, K. 447 ir K. 495 išliko užbaigti, o K. 412 liko nebaigtas: nuoroda
• IRCAM – Hindemito Koncertas trimitui, fagotui ir styginių orkestrui sukurtas 1949 m., redaguotas 1952 m.: nuoroda
• Tomaso Albinoni (Tomazas Albinonis) kūrinio Op. 9 Nr. 2 originalas – obojui, styginiams ir skaitmeniniam bosui (basso continuo); egzistuoja vėlesnės aranžuotės trimitui ir vargonams bei trimitui ir orkestrui.
• Schott kataloge pateikiamas ir Albinonio kūrinys trimitui, trims obojams, fagotui ir skaitmeniniam bosui (basso continuo).
• Luciano Berio (Lučianas Berijas) „Sequenza X“ (1984) – C trimitui, naudojant fortepijoną kaip rezonatorių.
• HK Gruber „Aerial“ (1998–1999) – koncertas trimitui ir orkestrui, sukurtas bendradarbiaujant su Håkan Hardenberger.
• Jörg Widmann (Jörgas Widmannas) „ad absurdum“ (2002) – koncertinis kūrinys B trimitui ir mažam orkestrui, sukurtas Sergei Nakariakov.
• Brett Dean (Brettas Deanas) „Dramatis personae“ (2013) – koncertas trimitui, sukurtas Håkan Hardenberger.
• Karen Tanaka „Verse of Light“ (2026) – naujas koncertas trimitui, užsakytas kelių Europos orkestrų.
• LMIC nurodo, kad Valentinas Bagdonas buvo pirmasis lietuvių kompozitorius, parašęs koncertą trimitui.
• LMIC yra išleidęs Teisučio Makačino Koncertą trimitui ir styginių orkestrui.
• LMIC yra išleidęs Lino Rupšlaukio „Trumpet Quartet“ ir „Gradatim Ferociter“ aštuoniems trimitams.
• Benjaminas Gorbulskis kūrė koncertus trimitui, kornetui, trombonui, tūbai ir kitiems pučiamiesiems.

Kaip sieti muzikos istoriją su atliekamu repertuaru

Muzikos istoriją ypač naudinga sieti su konkrečiai atliekamu repertuaru:

• grojant Albinonio kūrinius – aptarti Baroką, sekvencijas, artikuliaciją, ornamentiką ir transkripcijos sąvoką;
• grojant Haidno ar Humelio kūrinius – klapinio trimito atsiradimą;
• grojant Arbano kūrinius – XIX a. korneto ir vožtuvinio trimito technikos raidą;
• grojant Enesku, Tomazi, Žolivė ar Harutiuniano muziką – modernaus solo trimito repertuaro ir atlikimo tradicijos susiformavimą;
• grojant šiuolaikinę muziką – išplėstines technikas ir pakitusią tembro sampratą.

Taip muzikos istorija, solfedžio žinios ir instrumento specialybė tampa viena nuoseklia mokymosi sistema.